Straipsniai

Namų mikroklimatas - nuo dykumos iki pelkės

2003-02-03

Daiva VALEVIČIENĖ

 

Santykinis oro drėgnumas lemia ne tik mūsų komfortą, bet ir sveikatą

Dykumoje santykinis oro drėgnumas - apie 20 proc. Daržovės ir vaisiai švieži ilgiausiai išlieka esant 90-95 proc. Žmogui geriausias 40-60 proc. oro drėgnumas. Subjektyviai vertinant, tokia aplinka atrodo sausa, drėgmės nesijaučia. Pagal statybinius normatyvus elektros darbams drėgna laikoma patalpa, kurioje oro drėgnumas 60-75 proc.

Namuose oro drėgmė gerokai svyruoja - karštą vasarą ir per didelius šalčius oro drėgnumas tampa panašus į dykumos. Prastai šildant ir mėginant tą menką šilumą išsaugoti bet kokiomis priemonėmis - panašus į pelkės.  

Gamtos neapgausi  

Išdžiūvusi burna pažadina žmones net iš saldaus miego. Tokią sausrą pavyksta nugalėti trumpam: keli gurkšniai vandens palengvėjimą suteikia tik iki kito pabudimo. Išdžiūvus nosies ir burnos gleivinėms, tampa sunku kvėpuoti.

Kauno visuomenės sveikatos centro gyvenamosios aplinkos higienos vyr. specialistas Jonas Tartėnas sako, kad išdžiūvusi gleivinė tampa pažeidžiama, atsiranda plika akimi nematomi jos įtrūkimai ir padidėja infekcijos pavojus. Gleivinė, kaip ir oda, saugo nuo bakterijų ir virusų visą žmogaus organizmą. Tačiau dėl pernelyg sauso oro žūva natūrali jos mikroflora, ir apsaugos nebelieka.

Žmogus gerai jaučiasi tik tam tikro klimatinio komforto sąlygomis. Nustatyta, kad tai 19-23 laipsnių šiluma ir 40-60 proc. santykinis oro drėgnumas. Toks jis nurodytas ir higienos normoje, kurios privalu paisyti. Tačiau daugelyje darbo, mokymosi ir gyvenamųjų patalpų sunku laikytis nurodymų, nors žmonės kenčia nuo per didelės drėgmės ar pernelyg sauso oro.  

Reikia drėkinti  

Sukurti komfortišką mikroklimatą daugiabučio būsto su centralizuoto šildymo sistema sąlygomis išties nelengva. Jei vargais negalais pavyktų tiek prisišildyti, oras garantuotai taptų pernelyg sausas. “Tai paaiškėja labai greitai, nereikia jokių specialių prietaisų. Odą ir gleivines ima perštėti, tampa sunku ryti. Dauguma intuityviai ieško išeities, kabina ant radiatorių butelius su vandeniu. Garuojant vandeniui, sudrėksta oras, ir savijauta pagerėja”, - sako J.Tartėnas.

Saugodami šilumą, aklinai užkamšę langus, įgyjame kitą bėdą. Oras patalpose beveik nejuda ir nesikeičia, jo drėgnumas auga. Bent kiek spustelėjus šaltukui, sumažėja šilumos viduje, o likusi drėgmė tampa puikia terpe pelėsiui. Jis pirmiausiai atsiranda kambarių kampuose, o paskui plinta ir yra sunkiai išnaikinamas. Jeigu temperatūra vėl pakyla, pelėsis išdžiūva, tačiau jo sporos lekioja po orą ir gali sukelti alerginius, bronchų, plaučių, odos susirgimus. Net jei taip neatsitinka, suirusių pelėsių dalelės užteršia orą ir juo kvėpuodami daugiau sveikatos neįgyjame.

“Anksčiau turėjau barometrą, kuris rodydavo ir oro drėgnumą. Pamatęs, kad jis nukrito iki 30 proc., paleisdavau vandenį į vonią ir palikdavai jos duris atviras. Gana greitai drėgnumas pakildavo net iki 90 proc. Nakčiai įjungdavome oro drėkintuvą, kuris iki ryto sunaudodavo net 5 litrus vandens”, - prisimena pusamžis vyriškis. Panašiai savo namų mikroklimatą reguliuodavo daugelis, tačiau dabar ekonomijos sumetimais radiatoriai butuose daug vėsesni, o vanduo irgi pernelyg brangus.  

Vėdinti būtina  

“Drėgnas oras šaldo”, - tikina J.Tartėnas. Net jei termometras rodo, kad kambaryje temperatūra beveik normali, padidinta drėgmė verčia gūžtis. Sudrėksta drabužiai, patalynė, popieriniai sienų apmušalai. Geriausia išvengti tokios situacijos ir vėdinti bei papildomai šildyti vos pajutus, kad drėgmė kaupiasi. Energijos nuostoliai bus mažesni nei tuomet, jei imsitės to vėliau, kai drėgmė bus persunkusi visus namus. Jei nedarysite nieko, rizikuojate pelėsiu sugadinti sienas bei baldus.

“Aplinkoje veikia išsilyginimo dėsnis. Dauguma turbūt pastebėjo, kad vasarą, po lietaus, kai atvėsta ne tik lauke, bet ir namų viduje, aprasoja radiatoriai. Juose esančio vandens temperatūra tuomet būna aukštesnė ir ji atiduodama aplinkai. Susidūrus dviem skirtingoms temperatūroms, drėgmė kondensuojasi, kitaip tariant, garai tampa skysčiu. Tai galima pastebėti ir ant langų stiklų, unitazų bakelių”, - sako gyvenamosios aplinkos specialistas.

Kur nors susikaupusi drėgmė - pirmas ženklas, kad reikia vėdinti. Jei nesuskubsite, ta drėgmė susigers ir vėl garuos pakartodama natūralų gamtos ciklą.

Kaune įsikūrusios bendrovės “Aereco vėdinimo sistemos” inžinierius Andrius Jurelionis sako, kad Vilniaus universiteto mokslininkai atliko tyrimą renovuotose mokyklose iš kurio paaiškėjo, jog vėdinimas paprasčiausiai atidarant langą yra nuostolingas. Pamokos pradžioje klasėje išmatavus temperatūrą ir oro drėgnumą, nustatyta, jog yra 18 laipsnių šilumos, o santykinis oro drėgnumas - 40 proc. Baigiantis pamokai, temperatūra pakilo vienu laipsniu, o oro drėgnumas pasiekė 70 proc. Per pertrauką atidarius langą oro drėgnumas normalizavosi, tačiau atvėso bent keturiais laipsniais.

“Vėdinti reikia nuolat, tada šilumos nuostoliai mažesni. Tačiau atidaryta orlaidė - ne išeitis, senuose namuose būna užakę ventiliacijos kanalai ir patalpoje natūraliu būdu oras nepasikeičia, tuomet reikia sistemos, kuri orą iš patalpų ištrauktų”, - sako Andrius. “Tačiau dažniausiai mus kviečia ne į senos statybos namus su nesandariais langais, kur oro drėgnumas kažkiek susireguliuoja nuo per plyšius švilpiančio vėjo. Žmonės sunerimsta dėl drėgmės, pasikeitę langus šiuolaikiniais. Dažnai jų niekas neperspėja, kad tuo pačiu reikia susitvarkyti ir vėdinimo sistemą”, - priduria jis.  

Psichrometras  

Drėgmės matuoklis - psichrometras dažniausiai naudojamas profesionalų, mat, nežinant oro drėgnumo, negalima teisingai atlikti kai kurių tyrimų. Pigesnis prietaisas, skirtas naudoti buityje, nėra labai tikslus. J.Tartėnas mano, kad paklaida gali sudaryti iki 10 proc. ir be reikalo išgąsdinti jautresnius žmones. Kiekvienas puikiausiai jaučia, ar oras jam per sausas, ar per drėgnas ir pagal tai gali imtis priemonių.

Vėdinimo sistemų specialistai senųjų psichrometrų jau nebenaudoja, jie linkę pasikliauti šiuolaikiniais elektroniniais mikroklimato matuokliais. Vieną tokį, kainuojantį apie 12 tūkst. litų, turi ir Kauno visuomenės sveikatos centro Cheminių ir fizikinių tyrimų laboratorija. Jos vedėja Inolė Maleckėnienė sako, kad su šiuolaikiniu prietaisu dirbti daug paprasčiau ir greičiau. Su senuoju psichrometru, gamintu Rusijoje 1988 metais, tenka ilgiau sugaišti: bent 5 minutes matuoti, o paskui dar skaičiuoti naudojantis specialiomis lentelėmis. Elektronika duomenis pateikia iškart, matuoja temperatūrą, oro judėjimą ir drėgnumą.

Patalpoje, kurioje dirbama kompiuteriu, oro temperatūra rekomenduojama 18-20 laipsnių, o oro drėgnumas - 55-62 proc. Beje, šimtaprocentinė drėgmė nereiškia, kad lyja, tokia vandens koncentracija gali būti šiltame ore po nakties lietaus. Nulinę drėgmę, specialistų manymu, galima būtų aptikti nebent krosnyje.


Šaltinis: http://kauno.diena.lt/dienrastis/kita/namu-mikroklimatas-nuo-dykumos-iki-pelkes-5953#.VNnI9iybTDc#ixzz3RKbjMjmU

 


                           TIK   SANDARŪS  IR  SAUSI  KAILINIAI  ŠILDO

 

 Šiltindami namą  esame įsitikinę, kad kuo storesnis šiltinamosios medžiagos sluoksnis, tuo šilčiau. Bet pabandykime įsivaizduoti žmogų, vilkintį šiltus kailinius, tačiau kilstelėtus  nuo  kūno keleto centimetrų atstumu ir turinčius šimtus mažyčių skylučių. Daugelis sutiksime, kad šilta nebus. Tuomet teks pripažinti, kad pastatų šiltinimo būdai, kurie plačiai paplitę Lietuvoje, turi rimtų trūkumų. Polistireninio putplasčio ar akmens vatos plokštės, klijuojamos ant nelygaus pagrindo, neišvengiamai sudaro oro tarpus, pro kuriuos išeina iš namo šiluma, o naudojami tūkstančiai  plokščių tvirtinimo kaiščių sukuria skylėtų kailinių efektą.

VGTU Statybos fakulteto Statybinių medžiagų katedros profesorius, techninių mokslų daktaras Albinas Gailius savo straipsnyje (spausdinto 2008 06 09 ,,ŠILUMINĖ VARŽA AR SANDARUMAS-KAS SVARBIAU, ARBA KAIP ŠILTINTI NAMĄ) pateikia atsakymus ir išsklaido visas abejones šiuo klausimu. Profesorius pateikia  kompanijos „Architectural  Energy Corporation‘‘ tyrimų duomenis, kurie buvo atlikti JAV. Tyrimų rezultatai  parodė, kad šilumos taupymo pagrindas yra sandarumas. Ypač sandarios šiltinimo medžiagos sluoksnio šiluminę varžą padidinus daugiau kaip 100 proc. (sluoksnį padidinus nuo 10 cm iki 20 cm), šilumos sutaupoma tik 3 proc. daugiau. Iš tyrimų rezultatų daroma išvada, kad daug svarbiau ir efektyviau - pasiekti namo konstrukcijų sandarumą, nei didinti šiltinimo sluoksnio storį. Net visiškai plonas (ir turintis mažą šiluminę varžą), tačiau sandarus šiltinamos medžiagos sluoksnis sulaiko ‚,liūto dalį‘‘ iš patalpų išeinančios šilumos. Pateikiami duomenys (pvz. 2,5 cm storio sandari šiltinimo medžiaga, turinti nedidelę varžą R=0,65, sutaupo 80 proc. šilumos, kai tuo tarpu 10 cm storio sandari šiltinimo medžiaga, turinti aukštą varžą R=2,36, sutaupo tik 94 proc.šilumos).

Jei plokštinės šiltinimo  medžiagos nėra sandarios (dėl oro tarpų ir kaiščių), pagrįstai iškyla klausimas - ar  šiuo metu yra Lietuvoje šiltinimo medžiagų, kurios atitiktų sandaraus namo standartus. Atsakymas vienareikšmis - jau yra.

UAB TAURESTA , kurios pagrindinė veikla specializuota į fasadų šiltinimą ir prekybą šiltinimo medžiagomis, nuolat seka pasaulines fasadų šiltinimo naujienas ir gali pasiūlyti naujausius fasadų šiltinimo būdus. Pirmiausiai norime pristatyti ypač sandarią šiltinimo medžiagą – termoizoliacinį tinką  PERLIT THERM CSII. Tai tinkavimo - apšiltinimo mišinys, turintis savo sudėtyje mineralo perlito, kuris gamybos procese kaitinamas iki 800 laipsnių karščio, po to smulkinamas, maišomas su smėliu ir rišikliais. Perlito smėlio grūdeliai yra tuščiaviduriai, viduje - oras. Todėl jis turi aukštą šiluminę varžą, yra visiškai nedegus, ekologiškas, ,,kvėpuojantis‘‘. Jis 4-5 kartus lengvesnis už įprastą tinkavimo mišinį, todėl juo galima tinkuoti neįprastai storą sluoksnį -net iki 12 cm! Išdžiūvęs tinkas tampa vienalyte, kieta mase, neturinčia jokių tvirtinimo detalių ir šalčio tiltų. PERLIT THERM CSII tinka naudoti tiek pastatų fasadams, tiek viduje (kas labai praktiška - šiuo mišiniu  tinkuotos sienos ne tik atlieka būdingas vidaus tinkui funkcijas, bet ir   tampa ekologiška šiltinamąja medžiaga, suteikiančia patalpoms malonų ir sveiką mikroklimatą).

Todėl siūlome atkreipti dėmesį į Vokietijos nanotechnologijų kompanijos  SICC GmbH gaminamus (pagal JAV patentuotą išradimą) termokeramikos membranos dažus THERMOSHIELD. Tai neturintys analogų pasaulyje dažai, turintys šilumos laikymo savybių. Jie susideda iš milijonų mikroskopinių keraminių burbuliukų, kurių viduje - oras. Sienos, dengtos THERMOSHIELD visada išlieka sausos, nelaidžios vandeniui (tuo pačiu išlieka laidžios garams,  t.y. ,,kvėpuoja’’). Namai, dažyti THERMOSHIELD, sutaupo nuo 22% iki 30% šilumos. Dažai gaminami 8 rūšių - fasadams, stogams, metalui, medžiui, vidaus patalpoms ir t.t. 32 pasaulio mokslinių tyrimų institutai patvirtino unikalias THERMOSHIELD  dažų šilumines savybes. Produktas sertifikuotas JAV, ES, Japonijoje, Australijoje ir kitose šalyse.

 

Susidomėjusius šiomis technologijomis, norintiems apsišiltinti ar įsigyti šių unikalių šiltinimo medžiagų, kviečiame apsilankyti mūsų parduotuvėje adresu:

MELIORATORIŲ 4, TAURAGĖ.        

Tel.8 446 59197; mob. 8 639 32489.

Daugiau  informacijos  www.tauresta.lt, www.thermoshield-europe.com  

 

  

 

 

           Šiluminė varža ar sandarumas, kas svarbiau,arba kaip šiltinti namą?
 

 

Albinas Gailius, tech. mokslų daktaras, VGTU Statybos fak. Statybinių medžiagų katedros profesorius
2008.06.09

 

ŠILUMINĖ VARŽA AR SANDARUMAS – KAS SVARBIAU,
ARBA KAIP ŠILTINTI NAMĄ
 
Nereikia būti žymiu ekspertu, kad galėtum pasakyti: „Kuo storesni kailiniai, tuo šilčiau“. Ir tai atrodo tiesa. Bet ar tai reiškia, jog storėjant kailiniams, šilčiau darosi todėl, kad didėja jų šiluminė varža?
Įsivaizduokime padėtį, kai tarp kailinių ir kūno yra keleto centimetrų oro tarpas. Turbūt jau intuityviai jaučiame, kad šilta tikrai nebus. Kūno sušildytas oras laisvai ištekės pro apykaklę, o jo vietą užims šaltas lauko oras, reikalaujantis naujų energijos investicijų. Reiškia bus šalta, nežiūrint į kailinių storį ir jų šiluminę varžą.
Paanalizuokime dar vieną faktą. Alpinistai aukštai kalnuose, kur oro temperatūra nukrenta iki  -30 ?C sugeba palapinėje palaikyti +18?C temperatūrą sunaudodami minimalius energetiniais resursus. O juk palapinės sienelių šiluminė varža paktiškai lygi nuliui.
Kaip  prarandama šilumą iš patalpų?
Nuo šildymo prietaisų patalpose sušilęs oras kyla į viršų ir sudaro didelį slėgį į patalpos atitvarines konstrukcijas (lubas, sienas, langus). Per bet kurį nesandarumą šiltas oras su jėga fontanais veržiasi į išorę, kaip iš kiauro oro baliono. Tuo pačiu metu apatinėje patalpų dalyje susidaro oro išretėjimas, ir per įvairius nesandarumus grindyse, duryse, sienose ir languose į patalpas įsiurbiamas šaltas oras, kurį vėl reikia šildyti. Tokius energijos nuostolius galima sumažinti tik  didinant atitvarinių konstrukcijų sandarumą. Kitą šilumos nuostolių dalį sudaro šilumos netekimas radiaciniu ir kondukciniu būdais, t. y. kai šildymo prietaisų išspinduliuojama ar šilto oro perduodama šiluma per sienas atiduodama į išorinę aplinką. Šiuos energijos nuostolius galima sumažinti didinant atitvarų šiluminę varžą. Šios dvi šilumos netekimo patalpose priežastys yra svarbiausios. Bet kuri iš jų nelemia šilumos taupymo efektyvumą?
Kompanija “Architectural Energy Corporation” JAV atliko tyrimus, kurių rezultatai išsklaido visas abejones šiuo klausimu. Buvo paskaičiuoti šilumos nuostoliai per nešiltintas pastato konstrukcijas. Po to tos konstrukcijos buvo padengtos ypač sandaria ir šilta šiltinimo medžiaga (laidumas orui l=7,56 ·10-9 m3/m·s·Pa; šilumos laidumo koeficientas ?=0,038 W/m·K). Didinant šios šiltinimo medžiagos storį buvo kaskart skaičiuojami šilumos nuostoliai per apšiltintas pastato konstrukcijas. Tyrimų rezultatai pateikti 1 lentelėje.
 
 
   1 lent. Šilumos taupymo efektyvumo priklausomybė nuo sandarios šiltinimo medžiagos sluoksnio storio
 (cm)
Ypač sandarios šiltinimo medžiagos sluoksnio šiluminė varža
R (m2K/W)
Šilumos taupymo efektyvumas
(%)
2,5
0,65
80
10
2,36
94
15
3,68
96
20
5,26
97
25
6,58
98
30
8,00
98
 
 
 
Tyrimų rezultatai akivaizdžiai parodė, kad šilumos taupymo pagrindas yra sandarumas. Ypač sandarios šiltinimo medžiagos sluoksnio šiluminę varžą padidinus daugiau kaip 100% (sluoksnį pastorinus nuo 10 cm iki 20 cm), šilumos sutaupoma tik 3 % daugiau. Todėl tokia investicija yra neefektyvi. Iš tyrimų rezultatų galima daryti išvadą, kad daug efektyviau yra investuoti į namo atitvarinių konstrukcijų sandarumo užtikrinimą, nes net visiškai plonas (ir visiškai mažą šiluminę varžą turintis) ypač sandarios šiltinimo medžiagos sluoksnis sulaiko „liūto dalį“ iš patalpų išeinančios šilumos.
Šios temos kontekste dažnam savo komfortu ir sveikata besirūpinančiam piliečiui kyla natūralus klausimas: „Kuo gi mes kvėpuosime, jei namas bus toks sandarus ir „nekvėpuos“? Esmė tame, kad terminas „kvėpuojanti medžiaga“ apibūdina ne medžiagos laidumą orui, o jos laidumą vandens garams. Šiltinimo medžiaga privalo praleisti vandens garus, kad apšiltintos drėgnos konstrukcijos nesupūtų, nesupelytų, o galėtų lengvai išdžiūti per šiltinimo medžiagos sluoksnį. Per šiltinimo medžiagą beveik tokiu pat greičiu praeina ir vandens garai ir oras. Bet pastatų konstrukcinių medžiagų džiūvimo procesas yra gana lėtas, todėl pakankamai gerai „kvėpuojančios“ šiltinimo medžiagos laidumas orui gali būti toks mažas, kad tą medžiagą galima priskirti prie sandarių medžiagų. Pastatą apšiltinus pakankamai sandaria šiltinimo medžiaga, oro cirkulaciją per atitvaras galima sumažinti tūkstančius kartų. Tada ženkliai sumažėja išlaidos šildymui (žiemą) ir vėsinimui (vasarą).
O kuo gi kvėpuojame mes sandariose patalpose? Judantis žmogus per vieną valandą iškvėpuoja 14 – 15 m3 oro. Jei pastato konstrukcijų sandarumas prastas, per jas patalpose gali pasikeisti keletas kubinių metrų oro per valandą. Akivaizdu, kad tai toli gražu ne tie oro kiekiai, kokių reikia normaliam gyvventojų kvėpavimui. Patalpas visvien reikia vėdinti, jei nenorim susidurti su diskomfortu dėl blogo kvapo, pelėsiais ir sveikatos problemomis. Vėdinimas neišvengiamai susijęs su šilumos nuostoliais, todėl vėdinti reikia tiek, kie būtina. Būtent nekontroliuojamų oro srautų iš patalpų išnešama šiluma ir yra tas resursas, kurį mes prarandame, šiltindami pastatus nesandariomis šiltinimo medžiagomis.
Dabartinėje tradicinėje statyboje labiau pasikliaujama šilumine varža. Tai atspindi ir statybos techninis reglamentas, reikalaujantis, kad pastatų  atitvarinės konstrukcijos turėtų tokias varžas: stogas - 6,24 m2K/W, sienos - 5,25 m2K/W, grindys - 4,54 m2K/W. O realiai toks storas šiltinimo medžiagos sluoksnis pastatui reikalingas ne dėl didesnės šiluminės varžos, o dėl to, kad naudojamos šiltinimo medžiagos yra pakankamai laidžios orui, ir netgi  toks storas jų sluoksnis nesugeba sulaikyti su šiltu oru per jas išeinančios šilumos. Tokiu atveju šiluminės varžos normų didinimas ir šiltinimo medžiagų sluoksnio storinimas lyg ir pateisina save, nes duoda šilumos taupymo efektą. Ko gero kiekvienam, supratusiam šio reiškinio esmę, formuojasi išvada, kad šio efekto priežastis yra ne šiluminės varžos padidėjimas, o tai, kad dėl storesnio tradicinių šiltinimo medžiagų sluoksnio šiek tiek sumažėja šilto oro nutekėjimas per konstrukcijas, t. y. šiek tiek padidėja pastato sandarumas.
Argi verta patranka šaudyti į musę?  Šilumos taupymą storinant tradicinių šiltinimo medžiagų sluoksnio storį galima prilyginti svarsčių gamybai iš vatos. Todėl verta susikoncentruoti į sandarumą užtikrinančių šiltinimo technologijų paiešką ir jų praktinį taikymą. Tada ir privatiems savininkams ir valstybei investicijos į statybą ir renovaciją atsipirks kur kas greičiau, o ir pats šiltinimas  kainuotų pigiau.   
 
Albinas Gailius
Technikos mokslų daktaras
VGTU Statybos fakulteto Statybinių medžiagų katedros profesorius

 

http://www.infobirza.lt/straipsniai.cfm?str=251&currentpage=5

_____________________________________________________________________________

Renovacija: apvilkti daugiabučio kailiniais neužtenka

 
Autorius: Arvydas JOCKUS

05:00 Sausio 20 D. 2012

 
Autorius: © Lietuvos žinios

05:00 Sausio 20 D. 2012 

 Krašto mokslininkai jau kelerius metus tuščiai beldžiasi į politikų galvas mėgindami perspėti, kad būsto renovavimas investuojant milijonus litų eina netinkama kryptimi.

Mat, kaip rodo tyrimai, storinant namų sienas "kailiniais" šilumos sutaupoma palyginti mažai ir tokia investicija yra neefektyvi. Liūto dalį iš patalpų išeinančios šilumos pavyktų sutaupyti tik investuojant į sandarumo užtikrinimą.

Tačiau mokslininkų balso niekas negirdi, viešai džiaugiamasi neva pasiekiama renovavimo nauda. Būsto ir urbanistinės plėtros agentūra net tvirtina, kad sėkmingiausiai atnaujintų būstų gyventojai "gali pasigirti" sutaupantys ir 60 proc. šildymo išlaidų.

Bet Lietuvoje neįmanoma objektyviai nustatyti, ar namo renovacija davė naudos ir tikrai atsiperka taupant šilumą, o gal gyventojų ir valstybės įdėti milijonai litų nuėjo vėjais. Krašte neįteisinta ir neatliekama renovuotų namų šilumos pralaidumo bei izoliacinių medžiagų sandarumo patikra laboratoriniais prietaisais.

Renovuoto daugiabučio gyventojai, sumokėję milijoną litų už savo namo apšiltinimą, negauna jokių realių įrodymų, kad pinigus išleido netuščiai. Jiems belieka žvilgčioti į buvusias ir esamas šildymo sąskaitas, klausinėti likimo draugų patirties, čiupinėti radiatorius ir tikėti nauda. Tačiau žmonės nesužino, kokių parametrų pasiekta įgyvendinus jų finansuotą namo renovavimo projektą.

"Per Naujuosius metus svečiavausi pas artimą giminaitį, gyvenantį viename renovuotų Vilniaus daugiabučių. Namas apšiltintas, bet langai sudėti nesandariai: po palange, virš palangės ir aplink lango rėmą cirkuliuoja šaltas oras. Tai akivaizdžios sandarinimo klaidos, dėl jų šilumos nuostoliai renovuotame name sumažėja ne tiek, kiek galėtų", - LŽ pasakojo Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Statybinių medžiagų katedros profesorius Albinas Gailius.

Objektyvių duomenų nėra

Profesoriaus liudijimą patvirtina jo kolegos, nepriklausomo statinių ir jų projektų eksperto, technikos mokslų daktaro Česlovo Ignatavičiaus visuomeniniais pagrindais atliktas tyrimas. Mokslininkas, remdamasis viešai prieinamais duomenimis, padarė išvadą, kad pagal Daugiabučių atnaujinimo (modernizavimo) programą apšiltintų namų pasiektas šilumos taupymo efektyvumas skirtinguose miestuose skiriasi kelis kartus.

Č.Ignatavičių stebina tai, jog Lietuvoje nėra įteisinta ir neatliekama renovuotų namų šilumos pralaidumo bei izoliacinių medžiagų sandarumo patikra laboratoriniais prietaisais. Esą todėl neįmanoma objektyviai nustatyti, ar projekte numatyti normatyvai buvo įgyvendinti, o gyventojų ir valstybės įdėtos lėšos, siekiant taupyti šildymo išlaidas, tikrai atsiperka.

Kai "nepasiseka" suklijuoti plokščių

- Nemažai gyventojų gana skeptiškai vertina daugiabučių renovaciją, netiki, kad namą apvilkus izoliacinės medžiagos plokščių "kailiniais" bus daug sutaupoma šilumos. Koks iš tikrųjų yra tokio "apklijavimo" efektyvumas? - LŽ klausė Česlovo Ignatavičiaus.

- Negalėčiau teigti, jog mūsų statybininkai nesistengia dirbti gerai. Tiesa, kartais jiems nepasiseka. Kai šiltino pirmuosius namus, kartais įmonės statybininkais priimdavo dirbti žmones iš gatvės, tad darbo kokybė tikrai nebuvo aukščiausio lygio. Šiandien statybininkų kvalifikacija gerėja, jie supranta, kaip reikia atlikti tą darbą. Skyles užsandarina, užpurškia. Bet pasitaiko visokių dalykų. Juk neprižiūrėsi kiekvieno meistro. Aišku, defektus kada nors reikės ištaisyti, ir tai papildomai kainuos.

- Statybininkai murma, kad galiojantis Statybos techninis reglamentas (STR) nenustato efektyviausių reikalavimų namų renovacijai. Pavyzdžiui, labiau akcentuojama, kokia turi būti pasiekta sienų šilumos varža, o ne sandarumas. Esą net tobulai dirbant pastatai apšiltinami neefektyviai.

- Pagal galiojančius STR reikalavimus, renovuoto namo sienų ir stogo šilumos pralaidumas (varža) turi būti sumažintas 4-5 kartus, palyginti su sovietmečiu statytų namų varža. Projektuotojai taip suprojektuoja, statybininkai tai įgyvendina. Tačiau darbo rezultatų patikrinimas neatliekamas. Kokia po renovacijos iš tikrųjų yra namo šilumos varža ar šilumos perdavimo koeficientas, koks gaunamas efektas - netikrinama, ir tokia patikra Lietuvoje neįteisinta.

Turiu laboratorinę įrangą ir kartais pasižiūriu, kokia ta šilumos varža yra "natūroje". Aptakiai pasakysiu: visko būna, nes tikrinti šių rodiklių neturiu teisės. Jeigu patikrinčiau ir paskelbčiau, bijau, galėčiau būti patrauktas atsakomybėn, kad imuosi neįteisintos veiklos.

- Ar Statybos reglamente nustatyti renovuojamų pastatų šilumos izoliacijos sandarumo reikalavimai?

- Taip, sandarinimo, tai yra oro pasikeitimo patalpose normatyvai numatyti. Jie atitinka europines normas. Bet tokio veiksmo kaip šilumos izoliacijos sandarumo patikrinimas niekas ir niekur neatlieka. Net nėra metodikos, kaip tai padaryti.

- Jeigu, kaip teigiate, niekas netikrina pasiekto renovuotų namų šilumos izoliacijos sandarumo, kas gali garantuoti, kad projektuotojai gerai suprojektavo, o statybininkai gerai įgyvendino apšiltinimo projektą, už kurį sumokėti gyventojų ir valstybės pinigai?

- Projektuotojai vadovaujasi norminiais dokumentais, skaičiavimo teorija, tad apskaičiuoti siekiamą rezultatą nėra sudėtinga.

- Kas paskui tikrina?

- Projektą patikrina ekspertai ir išduoda leidimą įgyvendinti.

- O kai darbai užbaigiami?

- Kai darbai baigiami, niekas netikrina, ar pasiekta projektinė šilumos varža, sienų, stogų, langų šilumos perdavimo koeficientas. Tai galima patikrinti tik laboratoriniais prietaisais, tačiau jais niekas nesinaudoja. Atliekant statybos darbus tik žiūrima, kad būtų atitinkamas izoliacijos storis, medžiaga - sertifikuota ir panašių dalykų. Bet patikra laboratoriniais prietaisais Lietuvoje nėra įteisinta.

- Ar jai įteisinti pakaktų aplinkos ministro įsakymo?

- Be abejo. Yra klasikinė metodika, laboratorinė įranga. Vokiečiai turi sukūrę tokių prietaisų ir patikrą daro. Šiemet pats ten buvau ir mačiau.

Kai kurie daugiabučiai renovuoti itin prastai

- Jeigu niekas netikrina, negalime objektyviai žinoti, koks pasiekiamas šilumos izoliavimo efektas renovavus daugiabutį? Pavyzdžiui, ar pro nesandariai įstatytus langus šiluma neišeina į orą, nors pastatas ir apšiltintas? Tam nereikia net prietaisų, užtenka ranka paliesti palangę...

- Taip, tokie dalykai galimi. Internete viešai skelbiama, kiek atskiri namai įvairiuose Lietuvos miestuose sunaudoja šilumos energijos 1 kvadratiniam metrui ploto šildyti. Palyginau tuos rodiklius ir pamačiau, kad jų yra visokių (juokiasi)... Kartais skirtumas esti labai didelis.

- Tarp jų - ir už milijonus renovuotų namų?

- Taip. Pavyzdžiui, lygindami modernizuotus namus Kaune, Naujojoje Akmenėje, Panevėžyje, kituose miestuose matytume, kad geriausi rezultatai pasiekti Panevėžyje. Geri rezultatai Plungėje. O kitur - prasti.

- Kiek skiriasi geriausias ir blogiausias renovacijos rezultatas?

- Lyginau vienodus 60 butų modernizuotus namus trijuose miestuose. Pasiektas šilumos taupymo efektyvumas juose skiriasi maždaug pusantro karto. O kartais skirtumas gerokai didesnis... Bet nenoriu gąsdinti.

- Daug daugiau negu pusantro karto?

- Oi, kur kas daugiau! (Juokiasi - red.). Nenoriu gąsdinti, nes prasidės panika...

- Ar tai rodo statybininkų darbo broką, ar projektuotojų klaidas?

- Sunku pasakyti. Tiesiog palyginau viešai internete prieinamus rodiklius. Pasirodo, kai kur renovavimo rezultatai nelabai geri.

Jau seniai siūliau atlikti tokį tyrimą, pavyzdžiui, išanalizuoti blogiausius rezultatus po renovacijos rodantį namą ir pasižiūrėti, kodėl nepasiekta efekto. Gal priimtas netinkamas konstrukcinis sprendimas, gal panaudotos Lietuvai netinkančios medžiagos ir jų reikia atsisakyti? Juk taip paprasta: patyrinėti geriausiai ir blogiausiai šilumą taupančių renovuotų namų pavyzdžius, pasirinkti tobuliausius, tinkamiausius mums sprendinius ir masiškai pritaikyti. Deja, Lietuvoje to nedaroma.

Efektyviau investuoti į sandarinimą

VGTU Statybinių medžiagų katedros profesorius Albinas Gailius, komentaras:

- Kaip prarandama šiluma iš patalpų? Nuo šildymo prietaisų patalpose sušilęs oras kyla į viršų ir sudaro didelį slėgį patalpos atitvarinėms konstrukcijoms (luboms, sienoms, langams). Per bet kurį nesandarumą šiltas oras su jėga fontanais kaip iš kiauro oro baliono veržiasi į išorę. Tuo pat metu apatinėje patalpų dalyje susidaro oro išretėjimas ir per įvairius grindų, durų, sienų, langų nesandarumus į patalpas įsiurbiamas šaltas oras, kurį vėl reikia šildyti. Tokius energijos nuostolius galima sumažinti tik didinant atitvarinių konstrukcijų sandarumą.

Kad šilumos taupymo pagrindas yra sandarumas, parodė kompanijos "Architectural Energy Corporation" JAV atlikti tyrimai. Ypač sandarios šiltinimo medžiagos sluoksnio šiluminę varžą padidinus daugiau kaip 100 proc. (t. y. "kailinių" sluoksnį ant namo sienų pastorinus nuo 10 iki 20 cm), šilumos sutaupoma tik 3 proc. daugiau. Todėl tokia investicija neefektyvi.

Tačiau dabartinėje Lietuvos tradicinėje statyboje labiau pasikliaujama šilumos varža. O realiai toks storas šiltinimo medžiagos sluoksnis pastatui reikalingas ne dėl didesnės šiluminės varžos, bet dėl to, kad naudojamos šiltinimo medžiagos yra gana laidžios orui ir net toks storas jų sluoksnis nesugeba sulaikyti su šiltu oru per jas išeinančios šilumos.

Daug efektyviau investuoti į namo atitvarinių konstrukcijų sandarumo užtikrinimą, nes ir visiškai plonas, pavyzdžiui, 2,5 cm, ypač sandarios šiltinimo medžiagos sluoksnis sulaiko "liūto dalį" - 80 proc. - iš patalpų išeinančios šilumos.

Kad ir koks tobulas būtų STR, jame visų reikalavimų nesurašysi. Nors esama minčių labiau akcentuoti pastatų sandarinimo, o ne šiltinimo reikalavimą. Tačiau net laikantis reglamentavimo renovuotame pastate lieka tokių nesandarių vietų, pro kurias išteka šiltas oras.

Todėl verta susikoncentruoti į sandarumą užtikrinančių šiltinimo technologijų paiešką ir jų praktinį taikymą. Tada ir privatiems savininkams, ir valstybei investicijos į statybą bei renovaciją atsipirktų kur kas greičiau, o ir pats šiltinimas kainuotų pigiau.

 

------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Robertas Karvauskas pastatų šiltinimo analize užsiima nuo 1994 metų. 1985 metais baigęs VGTU (VISI) statybos fakultetą, vėliau – Atvirąjį Britanijos universitetą, visas gautas žinias Robertas naudoja praktikoje. Per daugiau nei 20 metų darbo statybos paslaugų ir šiltinimo srityje Robertas ne tik sukaupė žinių ir patirties, kaip išsaugoti šilumą pastatuose, bet dabar ir pats teikia konsultacijas pastatų šiltinimo klausimais, veda seminarus architektams, konsultuoja statybos įmones, skaito paskaitas VGTU ir kitų aukštųjų mokyklų studentams ir magistrantams.

 

 

Savo straipsnyje „Kaip gyventi sandariame name“ jau rašiau, kad būtent nekontroliuojamų oro srautų iš patalpų išnešama šiluma ir yra tas milžiniškas resursas, kurį mes prarandame, šiltindami pastatus nesandariomis šiltinimo medžiagomis ir vėdindami patalpas be kontrolės ir apskaitos.

Visgi kyla klausimai.

Kaip iš patalpų per nesandarumus išeinančiame šiltame ore gali sutilpti tokie kiekiai šilumos?
Ar tikrai tokiam kiekiui oro sušildyti sunaudojama tiek energijos?
Gal tokios didelės šilumos ekonomijos pagrindas yra ne tik sandarumas, bet ir šiluminė varža?

Ir tai labai teisingi klausimai. O reikalas štai kame.

Pirmasis ekonomijos šaltinis

Žinoma, iš lauko įleistam šviežiam orui sušildyti niekada nesunaudojama tiek energijos, kiek tas pats oro kiekis jos išsineša, pabėgdamas iš patalpų per nesandarias atitvaras.
Prisiminkite pavyzdį su puodu ant viryklės  (straipsnyje „Kaip gyventi sandariame name“).  Vandeniui įkaitinti reikia daug daugiau energijos, negu orui.
Lygiai taip pat drėgnam panaudotam vidaus orui sušildyti reikia daug daugiau energijos, negu sausensiam ir šviežiam lauko orui, nes didžioji energijos dalis sunaudojama ore esančiai drėgmei sušildyti.
Štai šios energijos, suakumuliuotos ore esančioje drėgmėje, išsaugojimas ir sudaro pagrindinę ekonomijos dalį.

Pagrindinę, bet ne visą.

Antrasis ekonomijos šaltinis

Per nesandarias šiltinimo medžiagas praeinantis dėgnas  oras palieka savo drėgmę šiose medžiagose kondensato pavidalu. Sudrėkusio šiltinimo medžiagos sluoksnio šiluminė varža labai pablogėja. Todėl mokslininkai ir sukūrė konstruktyvus, numatančius apsauginį garo izoliacijos sluoksnį iš vidaus.
Visa bėda tame, kad garo izoliaciją įrengti sandariai praktiškai nepavyksta, todėl nuogastavimai dėl tradicinių šiltinimo medžiagų šiluminių savybių pablogėjimo dažniausiai realizuojasi.

Ekspertizių rezultatai rodo, kad orui laidžiose šiltinimo medžiagose ties visomis garo izoliacijos sluoksnio sandūromis žiemą formuojasi kondensatas. Dažniausiai kondensato nesusikaupia tiek, kad drėgmė pradėtų lašėti per apdailą, todėl problema „akių nebado“. Bet ir namo šildymo ekonomiškumas – nedžiugina.
Dauguma gyventojų net nesusimąsto apie tai, kas dedasi šiltinimo medžiagoje ir kiek efektyviai ji saugo šilumą.

Sudrėkęs šiltinimo medžiagos sluoksnis praranda didžiąją dalį savo šiluminės varžos.

Sandari šiltinimo medžiaga nepraleidžia šilto, drėgno oro srauto, todėl tokios medžiagos sluoksnio šiluminė varža praktiškai nekinta.

Papildomas energijos išsaugojimas dėl geresnės šiltinančiojo sluoksnio šiluminės varžos – tai ir yra antrasis ekonomijos šaltinis.

Rezultatas

Šie du aukščiau paminėti šaltiniai ir duoda neįtikėtiną ekonomiją.
Trečiosios kartos sandaraus šiltinimo technologijos pagalba pilnai apšiltintuose namuose išlaidos šildymui neviršija 1 Lt/m2 per mėnesį.

Pasidomėkite, kiek už šildymą moka tradicinėmis nesandariomis antrosios kartos šiltinimo medžiagomis apšiltintų namų savininkai.

O kiek planuojate mokėti Jūs?

Robertas Karvauskas
Publikuota 2010 05 25
 
 
___________________________________________________________________________

Taurestos“ archyvo nuotrauka

 

 UAB „TAURESTA“ rasite Melioratorių g. 4, Tauragėje
Tel. (8 446) 59 197, mob. 8 639 32 489